Kartais atrodo, kad žinome viską, ką reikėtų daryti, kad jaustumėmės geriau. Išsimiegoti, daugiau judėti, išeiti į lauką, sveikai pavalgyti, mažiau žiūrėti į telefoną, susitikti su draugais, medituoti. Sąrašas pažįstamas, tik yra viena problema – net ir darant „viską teisingai“ savijauta kiekvieną dieną nėra vienoda.
Vietoje universalaus „geros savijautos recepto“ įdomiau kalbėti apie gebėjimą suprasti, ko organizmui reikia šiandien.
Ne kiekvienam nuovargiui reikia poilsio
Jaučiantis pavargus natūraliai norisi ilsėtis. Tačiau nuovargis gali būti labai skirtingas. Kartais kūnas iš tiesų prašo miego ir atsistatymo, o kartais kelias valandas praleidome sėdėdami, žiūrėdami į ekraną ir beveik nejudėdami – tada dar viena valanda ant sofos nebūtinai pakeis savijautą.
Trumpas pasivaikščiojimas, treniruotė, muzika ar kita aktyvi veikla tokiu atveju gali veikti geriau. Fizinis aktyvumas įtraukia ne vien raumenis. Jo metu keičiasi daugybė smegenų ir nervų sistemos procesų, tarp jų – dopamino, endorfinų, endokanabinoidų ir noradrenalino sistemos. Todėl po judėjimo galime jausti ne tik fizinį nuovargį, bet kartu ir didesnį budrumą, geresnę nuotaiką ar tą sunkiai apibūdinamą jausmą, kad galvoje pasidarė „šviesiau“.
Kita vertus, jeigu diena jau buvo intensyvi, treniruotė nebūtinai yra tai, ko labiausiai reikia nervų sistemai. Tuomet geresniu pasirinkimu gali tapti lėtas pasivaikščiojimas, šiluma, masažas, muzika ar kita veikla, kuri ne dar labiau stimuliuoja, o padeda pereiti į atsistatymo režimą.
Taigi pirmasis klausimas galėtų būti ne „ką šiandien turėčiau padaryti dėl sveikatos?“, o paprastesnis: ar man šiuo metu reikia aktyvacijos, ar atsistatymo?
Kartais trūksta ne energijos, o atlygio
Būna dienų, kai fiziškai nesame labai pavargę, tačiau sunku prisiversti ką nors pradėti. Darbai kaupiasi, dėmesys šokinėja, o motyvacijos nėra. Čia verta prisiminti dopamino sistemą.
Dopaminas svarbus mūsų motyvacijai ir atlygio laukimui. Smegenims patinka matyti progresą, todėl kartais efektyviausias būdas pajudėti iš vietos nėra dar vienas puodelis kavos. Gali padėti labai maža, aiškiai užbaigiama užduotis. Padaryti vieną darbą, pažymėti jį kaip atliktą ir tik tada imtis kito.
Dėl tos pačios priežasties prasminga pastebėti savo pasiekimus. Nebūtina laukti didelio tikslo – atlygio sistema reaguoja ir į progresą. Perskaitytas knygos skyrius, atlikta treniruotė, sutvarkytas kambarys ar baigtas darbas yra signalai, kad judame pirmyn.
Tik šiuolaikinėje aplinkoje ši sistema turi labai stiprų konkurentą – greitą skaitmeninį atlygį. Telefonas gali pasiūlyti naują stimulą kas kelias sekundes. Todėl kartais motyvacijos problema nėra stimulų trūkumas. Jų tiesiog jau per daug.
O kartais trūksta ne poilsio, o žmogaus
Savęs priežiūrą dažnai įsivaizduojame kaip individualią veiklą: vonią, meditaciją, sportą ar vakarą su knyga. Tačiau žmogaus nervų sistema nėra sukurta gyventi visiškai autonomiškai.
Socialinis ryšys taip pat yra biologinis poreikis. Oksitocinas dalyvauja prisirišimo, pasitikėjimo ir socialinio ryšio procesuose, o švelnus prisilietimas ir pozityvus bendravimas gali būti susiję su jo išsiskyrimu. Dėl to apkabinimas, masažas, pokalbis su artimu žmogumi ar laikas su augintiniu gali pakeisti savijautą visai kitu būdu nei sportas ar meditacija.
Kartais po sunkios dienos mums atrodo, kad norime tiesiog „atsijungti“, nors iš tiesų labiausiai trūksta saugaus kontakto su kitu žmogumi. Ir priešingai – po dienos, pilnos susitikimų bei bendravimo, gali reikėti tylos.
Tai dar viena priežastis, kodėl tas pats geros savijautos receptas negali veikti kiekvieną dieną.
Ryte pirmiausia verta paklausti: kiek gavau šviesos?
Yra vienas veiksnys, kurio poreikis mažiau priklauso nuo nuotaikos – šviesa. Žmogaus biologinis laikrodis nuolat ieško informacijos apie tai, koks dabar paros metas, o vieną stipriausių signalų gauna per akis.
Ryški šviesa pirmoje dienos dalyje padeda organizmui sinchronizuoti cirkadinį ritmą ir palaikyti dienos budrumą. Šis rytinis signalas svarbus ir tam, kas vyks daug vėliau – vakare, kai organizmas pradės ruoštis miegui.
Todėl geros savijautos rutina nebūtinai turi prasidėti nuo papildų ar sudėtingų technologijų. Kartais vienas racionaliausių pirmųjų žingsnių yra tiesiog išeiti į lauką.
Problema atsiranda rudenį ir žiemą, kai mūsų rytas ir gamtos rytas nebūtinai sutampa. Keliamės, ruošiamės į darbą ir pradedame dieną dar tamsoje. Tokiais atvejais ryškią šviesą gali papildyti dienos šviesos lempos – jų paskirtis yra suteikti stiprų šviesos signalą tuo metu, kai natūralios šviesos nepakanka.
Geros savijautos priemonės nebūtinai turi veikti per „laimės hormonus“
Čia atsiranda dar viena įdomi klaida, kurią dažnai darome kalbėdami apie sveikatingumo technologijas. Jeigu po procedūros jaučiamės geriau, norisi rasti vieną medžiagą, kuri tai paaiškintų: „pakilo serotoninas“, „išsiskyrė endorfinai“ arba „padidėjo dopaminas“.
Tačiau gera savijauta gali atsirasti per daug daugiau mechanizmų.
Raudonos ir artimosios infraraudonosios šviesos fotobiomoduliacija tiriama dėl poveikio ląstelių energijos procesams, audinių atsistatymui, uždegiminiams procesams ir kitoms biologinėms funkcijoms. Infraraudonųjų spindulių šiluma gali suteikti visai kitokią patirtį – šiluma padeda atsipalaiduoti, gali sumažinti raumenų įtampą ir suteikti fizinio komforto. PEMF terapijos tyrimuose savo ruožtu nagrinėjamas jos pritaikymas skausmo, audinių atsistatymo ir kitose srityse.
Tai reiškia, kad nereikia kiekvienos geresnės savijautos būtinai aiškinti „laimės hormonų išsiskyrimu“. Jeigu sumažėjo fizinis diskomfortas, atsipalaidavo kūnas ar po procedūros tapo lengviau ilsėtis, tai jau savaime gali pakeisti tai, kaip jaučiamės.
Muzika taip pat yra biologinė patirtis
Geros savijautos priemonių sąraše muzika gali atrodyti beveik per paprasta, tačiau smegenims ji nėra tik fonas. Muzika įtraukia emocijų, atminties, dėmesio ir atlygio sistemas, todėl vienas kūrinys gali padėti susikaupti, kitas – paskatinti judėti, o trečias akimirksniu sugrąžinti į prieš daugelį metų patirtą situaciją.
Panašiai veikia ir kita kūrybinė veikla – piešimas, grojimas, šokis, rankdarbiai ar bet koks procesas, kuriame kažką kuriame. Ne visos geros savijautos praktikos turi būti matuojamos minutėmis, pulsais ar kitais rodikliais. Kartais smegenims tiesiog reikia veiklos, kuri neturi produktyvumo tikslo.
Tai svarbus priminimas laikais, kai net poilsį bandome paversti dar viena užduotimi, kurią reikia atlikti „teisingai“.
Susikurkite ne rutiną, o savo geros savijautos meniu
Galbūt praktiškiausias būdas panaudoti visas šias žinias nėra sudaryti dar vieną idealios dienos planą. Daug naudingiau turėti pasirinkimų ir išmokti atpažinti, ko konkrečiu metu trūksta.
Jeigu sunku pabusti ir susikaupti, gali reikėti šviesos, judėjimo ir aktyvacijos. Jeigu trūksta motyvacijos, verta suskaidyti tikslą į mažesnius pasiekimus ir leisti atlygio sistemai pamatyti progresą. Jeigu kūnas įsitempęs po intensyvios dienos, galbūt geresnis pasirinkimas bus šiluma, masažas, lėtas judėjimas ar kita atsistatymo praktika. Jei jaučiamės emociškai tušti, atsakymas nebūtinai slypi dar vienoje procedūroje – kartais reikia paskambinti žmogui, kurio pasiilgome.
Prie šio „meniu“ galima pridėti ir dalykus, kuriuos lengva pamiršti: muziką, kūrybą, gamtą, visavertį maistą, magnio šaltinius mityboje, kokybišką miegą. O tokios technologijos kaip raudonos šviesos terapija, PEMF ar infraraudonųjų spindulių procedūros gali tapti papildomais įrankiais, o ne bandymu pakeisti pagrindinius organizmo poreikius.
Galiausiai gera savijauta nėra nuolatinė euforija. Vieną dieną sveikam organizmui reikia energijos ir noro veikti, kitą – gebėjimo sustoti. Kartais reikia fizinio iššūkio, kartais prisilietimo, o kartais – tiesiog miego. Gal todėl vietoje klausimo „ką dar galėčiau padaryti, kad jausčiausi geriau?“ kartais verta pradėti nuo kito: „ko man šiandien iš tikrųjų trūksta?“ Būtent nuo šio klausimo gali prasidėti daug individualesnis ir prasmingesnis požiūris į gerą savijautą.
